DIEVO BUVIMAS (3)

„DIEVAS – TUŠTUMOS VARDAS“

“Atgimimo“ straipsnis,  2008 m. gegužės 23-29 d. Nr. 20 (988).   http://mail.google.com/mail/?ui=2&ik=a8a353026c&realattid=f_fgugfhh40&attid=0.1&disp=vah&view=att&th=11a38bb7975b6c48

Filosofas Arvydas Šliogeris teigia, kad Dievas – tik žodis, už kurio niekas nestovi. Nebent – pats Niekas.   Mindaugo Nastaravičiaus pokalbis.
Profesoriau, Lietuvoje šiuo metu diskutuojama dėl abortų draudimo ir kartkartėmis išgirstame Dievo sąvoką. Abortus uždrausti siekiantys asmenys teigia, kad be žmogaus, šiuo atveju moters, pasirinkimo dar yra ir Dievo valia, kad virš moters sprendimo yra ir Dievo sprendimas. Ar pateisinami tokie argumentai?

Jeigu katalikai turi tiesioginį ryšį su Dievu, kuris jiems praneša savo dekretus, tai tokie argumentai galimi. Aš, pavyzdžiui, taip kalbėti negaliu, nes man Dievas savo sprendimų nepraneša. Jis man nesako, kad abortus reikia drausti, kad gyvybė yra šventa. Rėmimasis mistiniais, antgamtiniais autoritetais yra tik paprasčiausia demagogija. Man regis, reikia remtis sveiku protu. Kalbant konkrečiau, tuo, ką matai. Reikia kelti klausimą, ar priėmęs konkretų sprendimą aš pakeisiu situaciją į gerąją pusę, ar ne.

Įsivaizduokime, kad bus priimtas abortus draudžiantis įstatymas. Ar abortų sumažės? Tikrai ne, bet jie bus nelegalūs, tad nemaža tikimybė, jog daug moterų bus nužudyta ar susargdinta. Kitas argumentas – dėl asocialių šeimų, gaminančių vaikus, nes tai – vienintelis jų pragyvenimo šaltinis. Tokiam įstatymui šios šeimos mielai pritars ir padvigubins būsimų asocialų gamybą vien todėl, kad už gerokai pabrangusį abortą sumokėti akušeriui nepajėgs, o normalūs, pasiturintys piliečiai kaip imdavosi, taip ir toliau imsis abortų, nors, žinoma, mokės penkiskart daugiau nei dabar. Kad ir ką šnekėtų kunigėliai, mokslininkai ar psichologai, dažniausiai iš asocialių šeimų atsiranda nusikaltėliai, debilai, girtuokliai, narkomanai, tinginiai ir panašaus pobūdžio padugnių fauna. Drausti abortus – tai dauginti nusikaltėlių ir alkoholikų procentą, taigi naikinti mūsų mažos tautos gyvybinius pamatus.

Trečias argumentas – pasaulyje trūksta maisto. Tai nejaučiama visko persiėdusioje Europoje ir JAV, tačiau maisto trūksta katastrofiškai. Ir jeigu nepasiduosime piktosios dvasios gundymui duoną gaminti iš akmenų, kaip kažkada buvo pasiūlyta Jėzui Kristui, aišku, kad po keliasdešimties metų išmaitinti vaikus, ne tik Afrikos, bet mūsų pačių, bus sunku. Gimdyti be saiko – tai pasmerkti mūsų vaikaičius badui ir skurdui. Jau dabar Lietuvoje ne taip mažai šeimų, ne tik asocialių, kurios nelengvai išlaiko vaikus.
Bet sakoma, kad gyvybė šventa…

Tada tegul klebonai nevalgo mėsos. Juk negalime paneigti, kad kiaulė irgi gyva. Rugys taip pat gyvas, vadinasi, šventas, tad nevalgykime jo, nes valgyti – tai naikinti. Šiame pasaulyje gyventi ir nenaikinti gyvybės yra neįmanoma. Jeigu aš skelbiu, kad gyvybė šventa, turiu nevalgyti, tad pasmerkti save mirčiai. Nemanau, kad aš esu geresnis už paršelį, kurį valgau. Aš tik stipresnis už jį. Kodėl Dievas sukūrė vieną rūšį, kurios gyvybė yra šventa, o kitą pasmerkė? Ar tai rodo, kad Dievas yra biologinis rasistas? Nežinau, nes, šiaip ar taip, ir šiuo klausimu reikėtų tiesiogiai pasikonsultuoti su Viešpačiu, bet aš to nesugebu, todėl, sekdamas savo ganytojais, ir toliau naikinsiu gyvybę.
Kita vertus, išmintinga visuomenė visada reguliuodavo populiaciją – atvirai arba veidmainiškai. Atvirai šitai darydavo graikai: jeigu gimdavo nesveikas kūdikis, jis būdavo sunaikinamas. Tarkime, man tai nepatinka, tačiau, deja, tai faktai.

Krikščionybė paskelbė, kad žmogus yra Dievo paveikslas ir jo negalima naikinti. Rezultatai kokie? Teologai ir popiežiai paskelbė, kad naikinti netikėlius, klaidatikius, pagonis ir stabmeldžius ne tik galima, bet ir būtina – Vakarų Europos aušra nudažyta kruvina Kryžiaus žygių spalva, o vėliau – inkvizicijos laužų pašvaistėmis. Kai kryžeivių riterių, įsiveržusių į Jeruzalę, vadui buvo pasakyta, kad mieste daug senelių, vaikų ir nekaltų mergelių, šis atrėžė – pjaukite visus, Dievas atsirinks, kuris nusidėjėlis, o kuris ne. Maža to, dabartinis popiežius, apkaltinęs islamą teroru, kažkodėl užmiršo Baltramiejaus naktį, kai vien tik Paryžiuje dori katalikai per keletą valandų paskerdė kelis tūkstančius protestantų, žinoma, kartu su vaikais. Ir tai tik žiedeliai. Jeigu dar priminčiau konkistą, Lietuvos „krikštą“, visos planetos „laukinių“ genocidą, ką man pasakytų tikrojo Dievo konkistadorai, rypaujantys dėl „gyvybės šventumo“?
Abortų draudimas būtų nusikaltimas mūsų jau ir taip gerokai degradavusiai tautai. Be to, jokie kategoriški draudimai teigiamų rezultatų neduos niekada. Tie, kurie Lietuvoje siekia abortus uždrausti, remdamiesi Dievo valia, turi į Seimą atnešti Dievo dekretą. Su Jo parašu.

„Deja, tai ne Sokrato, o Marijos žemė.” Tai jūsų teiginys apie Lietuvą. Kaip tokioje žemėje ištverti žmogui, garbinančiam saulę, žvaigždes ar medžius?

Labai lengva, nes mane džiugina dalykai, kurie yra šalia – saulė, debesys, mylimos moters veidas, žydinčios obelys, saulėtekiai ir vakaro melancholija. Priešingai, sunku tam, kuris nusisuka nuo saulės, žemės, debesų, upelių, sprogstančių medžių žalumos, vabalų, pievų, rūkų misterijos ir daugybės kitų šios nuostabios Žemės dovanų – nuo juslumo okeano pilnatvės: kadangi pilnatvę man dovanoja tik pasaulis, kurį aš matau, ir niekas kita. Galiu tik užjausti žmogų, kuriam nepakanka tikrų daiktų ir tikrų žmonių.
Sunkiau tam, kuriam šiame, realiame, pasaulyje kažko trūksta ir kuris nusprendžia šį pasaulį „pagerinti“. Priimu pasaulio sąrangą, valgau kiaulieną ir nemanau, kad gyvybė apskritai yra šventa. Gyvybės išvis nėra, yra tik gyvi individai – Jonas, putpelė, gyvatė arba paršelis. Kai kuriuos aš turiu suvalgyti, kad išsaugočiau savo individualumą. Tie, kurie „gerina“ pasaulį, irgi valgo, bet jiems kažkodėl niekada negana, jie vis alkani, plėšrūs ir žiaurūs, todėl naikina triskart daugiau negu aš.
Putpelę ar medį matai, girdi. Nereikia tikėti, kad jie yra, nes pats tai matai. O iš kur tikėjimas tuo, su kuriuo į jokį realų santykį įeiti negali?

Egzistuoja tokia hipotezė, kad žmogus nėra žemiškos kilmės, tačiau tokių dalykų nepatikrinsi. Bet kad jis yra svetimas šiai žemei, svetimas nežmogiškiems daiktams – neabejotina. Netikiu, kad žmogus yra gamtos vaikas, nes jis gamtos nekenčia ir sadistiškai naikina bet kokį nežmogiškumą. Kodėl vietoj medžio žmogus pasirenka dangoraižį? Kodėl vietoj gyvo, mylimo žmogaus jis išranda Dievą?
Žmogus nėra gamtiškas padaras, o savo svetimumą saulei, lietui, medžiui, žvirbliui jis turi kažkaip kompensuoti. Kaip jis tai padaro? Kalbėdamas. Visi socializmai, dievai, genai, kapitalai, kvarkai ar seksai egzistuoja tik kalboje. Baisiausia, kai tokius tuščiažodžius žmogus primeta nežmogiškiems dalykams. Debesims, stirnai ar upeliui visos mūsų religijos yra kliedesiai. Nekalbančioms būtybėms mes primetame savo kliedesius, kaip sakoma, sužmoginame pasaulį. Kadangi žmogus yra savotiškas kosminis ligonis, jam reikia kažkaip kompensuoti jame žiojėjančią tuštumą, atsiradusią dėl susvetimėjimo su juslumo okeanu. Ir šią tuštumą jis pavadina, pavyzdžiui, Dievu. Todėl aš ir sakau, kad Dievas yra Niekio vardas, beviltiškos žmogiškumo tuštumos užkeikimas. O tuštumą reikia užkimšti kalbos kamščiu, nežmogiškąją tikrovę priversti atitikti žmogaus „diskursą“ – mokslus, mitus, religijas ir pasakas.

Pavyzdžiui, tiesa. Kas yra tiesa? Kliedesys. Medeliui jokios tiesos nereikia, jis nenori, kad aš jį ištiesinčiau. Buvau sugniuždytas, kai prieš trejus metus skverelyje prie universiteto pamačiau ištiesintas ir prie kryžiokų prikaltas medžių šakas. Nukryžiuoti medžiai, pagalvojau. Mane apima siaubas, kai pamatau iš medžių padarytus kubus, cilindrus, konusus ar piramides. Ar medis nori, kad jį taip prievartautų? Abejoju. Medžiui nereikia to, ką pasipūtęs hominidas vadina tiesa.

Jeigu aš esu ligonis, man reikia ieškoti vaistų nuo tos kosminės Niekio ligos. Vienintelis man duotas vaistas – kalba. Ja mėginu kompensuoti tikrovės stoką, tačiau, žinoma, visada beviltiškai, nes kalba irgi naikina, todėl tik plečia Tuštumos imperiją.

– Sakote, kad Dievas yra tik žodis, lygiai toks pats, kaip ir visi kiti, tik sutartinai rašomas didžiąja raide? – Jis prastesnis už daugybę kitų žodžių dėl paprastos priežasties. Kai aš sakau „šlepetė“, galiu ją parodyti, o Dievo parodyti negaliu. O jeigu ir parodysiu, tai būsiu stabmeldys. Man reikia žodžių, kurie nurodytų į daiktą, kalbantį ar bekalbį daiktą. Man reikia pilnatviškų žodžių, mylinčių bekalbius daiktus. Kaip Dievas gali būti pilnas, jeigu jis išreiškia tik Nieką, nurodo tik į Nieką?

Lygiai toks pats žodis yra „būtis“, apie kurią tuščiai sapaliojama du su puse tūkstančio metų. Tačiau žodis „būtis“ ne toks pavojingas. Dėl jo nėra papjauta, kiek žinau, nė vieno žmogaus; dėl Dievo – keliasdešimt milijonų.

Visiems dievams reikalingas kraujas?

Kitokių nežinau. Kiek esu studijavęs istoriją, visi dievai yra kruvini, nes reikalauja aukos. Būtų gerai, jeigu „Dievą“ galėtume užmiršti, bet tai neįmanoma. Vietoj jo atsiras „tiesa“, „socializmas“, „didysis sprogimas“, „kvantas“, „nekilnojamasis turtas“, „genas,“ „Zvonkė“, „doleris“, „kvazaras,“ „tautos vadas“ ir pan. Kažkuo tikrovės stoka bus užkimšta. Bet visų tų kamščių pradininkas yra žodis „Dievas“. Geriau būtų apsieiti be tokio žodžio, už kurio nieko nėra.

O filosofijoje Dievas netampa aklavietės sinonimu?

Žinoma. Jeigu neturi ką pasakyti, tai sakyk „Dievas“. Tuščiažodžiai tuo ir geri, kad jais gali pridengti bet ką. Apverčiau F.Dostojevskio pasakymą „jei Dievo nėra, viskas leista“ į „jei Dievas yra, viskas leista“. Kadangi tuščiažodis nieko nereiškia, juo galima pateisinti viską, netgi visos planetos sunaikinimą. Nuorodą į tuštumą gali užpildyti kuo tik nori, nes ji nesipriešina.

Filosofijos sritis nėra tuščiažodžiai ir nuo konkrečių, tiesiogiai regimų daiktų atsieti kalbos fantomai. Filosofija nurodo į konkrečiausią konkretybę, į absoliutų čia ir dabar esantį daiktą. Man filosofija prasideda čia ir dabar; ten pat ji man ir baigiasi.

Todėl ir renkatės Dzūkijos pievų žiogelį, kuriam paskyrėte savo knygą „Būtis ir pasaulis”?

Jau seniai jį pasirinkau. Beje, galvoje turėjau ne tik tikrą žiogelį, bet ir savo žmoną, kurią vadinau ir dabar vadinu Žiogeliu. Lietuvoje dar likę senovinių pievų, tačiau jų reikia paieškoti. Mano vaikystėje tokių pievų būdavo labai daug, o kultūrinių pievų beveik nemačiau. Stebuklų stebuklai vyksta tose pievose, sėdėk, vaikščiok, ropok keturpėsčias ir matyk tą fantastišką turtą, spalvas, uosk, lytėk, ragauk, klausykis…
Žodis „pieva“ parodo, kas yra už jo paties, o štai, pavyzdžiui, „Dievo“ įpėdinis „genas“ rodo tik į save. Ar kas nors matė, lietė, laižė, glamonėjo geną? Abejoju. Bet mes degradavome tiek, kad jau reikia paskelbti šūkį – „nė dienos be naujo geno!“ Juk dabar apie tai ir tekalbama: „Surastas rūkymo genas“, „Surastas antipatijos genas“, „Surastas kairės akies mirksėjimo genas“. Mistikų mistika. Baisingas tuščiažodžių teroras.
Kažkada mačiau filmą „O, laimingasis“, atrodo, taip vadinosi. Tai ten buvo tokia scena – guli kiaulė, o jai prisiūta žmogaus galva. Guli ir kriuksi. Juk dabar viskas įmanoma. Ir ridikėlis su arklio karčiais įmanomas. Kalbos magija atveda prie monstrų. Monstrus kuria kalbantys monstrai – žmonės.

Ar žmogus bekalbių daiktų apsuptyje gebėtų išlikti nekalbantis?

Neįmanoma. Mes pasmerkti kalbai, o dirbtinis bėgimas nuo kalbos mus taip pat padaro monstrais. Kalbą reikia priimti kaip absoliučią būtinybę. Tačiau pasiduoti kalbos kerams yra pavojinga. Rezultatai? Na, pavyzdžiui, logokratinių režimų – nacizmo ir bolševizmo – siautėjimas arba žmogus su kiaulės galva. Neperžengus saiko, kalba – nuostabus dalykas. Bet, kai pradedama rėkti, – šitoks riksmas yra visa krikščionybė ir visas dabartinis mokslas, kalba yra aukščiausia tikrovė, – tada jau esame pasmerkti. Filosofas turi uždėti apynasrį kalbai, jos siautėjimui, parodyti, iki kur galima eiti.

Kaip kalbos sudievinimas susijęs su žmogaus baigtinumo suvokimu?

Įsivaizduokime: prieš mane – Šventasis Raštas. Kas jį parašė? Dievas. Kunigas, pacituodamas Evangeliją, sako: „O dabar klausykitės Dievo žodžio.“ Žmogus taria Dievo žodį. Jeigu aš galiu ištarti Dievo žodį, vadinasi, aš pats esu Dievas. Tai kaip aš galiu įeiti į savo baigtinumą? Jei šalia ant pakylos, kaip sako S. Kierkegaard’as (danų filosofas S.Kierkegoras – M. N.), tupėtų didelis žalias paukštis su raudonu snapu, o pamokslininkas pasakytų, jog čia Dievas, kuris tuoj ištars keletą žodžių, jų būtų galima ir pasiklausyti. Juk papūgos irgi moka kalbėti. Tačiau yra nedidelis keblumas – kaip man žinoti, kad šis gražus didelis paukštis yra Dievas.

Kalbos sudievinimas veda prie to, kad žmogus užmiršta savo baigtinumą. Kalboje viskas įmanoma, todėl, iškeliaudamas į tuščiažodžių žemyną, galiu tapti visatos imperatoriumi arba stebėti, kaip vyksta didysis sprogimas. Kalboje aš galiu virsti slibinu, Cezariu ar net globalistu. O mano baigtinumo kalba neįmanoma nei įrodyti, nei paneigti. Tai įmanoma tik pašalinus kalbą.

Galiausiai, jeigu žmogus turi išsaugojęs sveiką protą, jis mato, kad yra baigtinis, paprasčiausiai žiūrėdamas į savo šlepetes arba įsprausdamas savo pasturgalį į krėslą, kuriame dabar sėdi Jūsų nuolankus tarnas. Taigi, kad įsitikintum savo baigtinumu, pakanka šlepečių ir krėslo.

Tie, kurie su jumis nesutinka, sakys, kad Dievą reikia suvokti, prie jo prieiti, tikėti ne protu, o širdimi.

J.Baudrillard’as (prancūzų filosofas J.Bodrijaras – M. N.) puikiai aprašė tokią situaciją. Įsimylėjėlių pora. Moteris klausia vyro, kurią jos vietą jis labiausiai myli. Šis atsako labiausiai mylintis akis. Kitą dieną vyras gauna siuntinuką, kuriame – mylimosios akis.

Negali suvokti širdimi, nes ji yra tik anatomijos vadovėliuose ir chirurgų kabinetuose. Matote, kokie mes esame monstrai? Vienas tiki širdimi, kitas ranka, trečias myli dešinės kojos trečiuoju piršteliu.

Nežinau, ką galvoje turi žmonės, sakydami „tikiu Dievą“, „tikiu Dievu“. Bet suprantu J.Baudrillard’o pasakymą: „Dievo nėra, bet aš juo tikiu.“ Arba: „Dievas yra, bet aš juo netikiu.“

Bet galiausiai, jeigu žmogus sako tikintis širdimi, tyliu. Tegul tiki. Bet, jeigu jis man sako, kad aš – gyvatė ir degsiu pragare, kad esu prakeiktas stabmeldys ir tokius reikia deginti ant laužo, tada jau šiaušiuosi, nepasiduodu. Prisimenu savo babytę, kuri buvo nuoširdžiai tikinti, bet niekam nieko neprimesdavo. Ji skaito savo maldaknygę ir sako: „Meldžiuosi už tave, Arvyduk.“ Štai tokį tikėjimą aš suprantu.

Bet negaliu pakęsti tų, kurie primeta savo Dievą kitiems. Neša kardu ir ugnimi savo tiesą, gydo mus, tamsuolius. Skirtingos kalbos galimos, sutarti įmanoma, tačiau tik tada, kai niekas niekam nieko neprimeta, kai nesama pretenzijų į „tiesą“.

Kai man sako „aš žinau tiesą“, atsakau Sokrato žodžiais: „Sek paskui tą, kuris ieško tiesos, bet kaip nuo maro bėk nuo to, kuris sakosi ją turįs.“ Man tai – išminties viršūnė.


 

Komentarai:


Tomas, 2008-05-29, 23:33

“Įsivaizduokime: prieš mane – Šventasis Raštas. Kas jį parašė? Dievas. Kunigas, pacituodamas Evangeliją, sako: „O dabar klausykitės Dievo žodžio.“ Žmogus taria Dievo žodį. Jeigu aš galiu ištarti Dievo žodį, vadinasi, aš pats esu Dievas. Tai kaip aš galiu įeiti į savo baigtinumą?” Tai pagal Šliogerį išeitų, kad jei skaitau Šliogerį – tampu Šliogeriu, o jei skaitau Delfi – tampu Delfiu? Tokią nesąmonę pirmą kartą skaitau. Kiek filosofų skaičiau, tai tokios nesąmonės nė vienas žymus filosofas dar nebuvo paskelbęs. Kaip sako, Šliogeriui šiuo atveju, net medicina bejėgė kažkuom padėti :)


Tomas Taškauskas
savilaida.tomas@gmail.com, 2008-06-06, 20:27

Kai kurie argumentai primena labai gražiai nugludintas ir įžodintas sofizmo praktikas (pvz.: Įsivaizduokime: prieš mane – Šventasis Raštas. Kas jį parašė? Dievas. Kunigas, pacituodamas Evangeliją, sako: „O dabar klausykitės Dievo žodžio.“ Žmogus taria Dievo žodį. Jeigu aš galiu ištarti Dievo žodį, vadinasi, aš pats esu Dievas.).

Nors taikliai įžvelgta, kad dauguma (net “tikinčiųjų”) tikrai Dievu vadiną tuštumą, Niekį.
Eimutis Vaičiulis, 2008 06 07 23:51  KAS PALIUDYS GĖRĮ

…manyje ir kiekviename iš mūsų yra liudijimas GROŽIO, kuris suvokiamas kaip dovana, kaip esimas, kaip Tyla, kaip tikėjimo tamsa, kaip begalinis TIESOS TROŠKULYS… O gerb. prof. postringavimai, jei nebūtų prierašo ir nežinotumei, kas autorius, iš ties, verčia suabejoti „ar tai ir yra filosofas?”.

Bet tos mūsų visų abejonės ir gebėjimas „dalyvauti KOSMOSO, GAMTOS ir LIETUVOS statybose, išgrindžiant NAUJUS KELIUS “, išlyginant visus neteisingumo, melo, apgaulės, gudragalviavimo KALVAS ir KALVELES jau internetinėse erdvėse, nes ateina JIS, yra ko gero ženklu, kad esmingai keičiasi karta Lietuvoje, ir tu ir aš bręstame dar kitiems įvykiams, gebame semtis iš JO Šaltinių versmės ir atsakyti taip , kad visi suklustų ir klausytųsi , ir dėtųsi giliai į širdis.

Juk tai kas nuo širdies, įstringa, ir nesvarbu kas kalbėtų, vaikas, moksleivis ar profesorius. O kai ne nuo širdies, bet tikrai tas žmogus – giliai išvargęs, pavargęs, o gal net nuo Kasdienybės nuobodulio miršta.

Skaičiau tą straipsnį anksčiau, patiko, bet jo argumentacija, įspūdis, kad žmogus labai seniai su žmonėmis neieško bendros kalbos. Tai aš tik savo mintyse paklausiau, o Amerikos ir gi nėra, nes aš ten niekada nebuvau, todėl man belieka tik TIKĖTI, kad vis dėl to Amerika egzistuoja, ir aš ten kada nors tikrai atsirasiu, ir jokie NEIGIMAI iš jokių filosofų manęs nesustabdys tikėti, kad Amerika yra!!! Įdomu tai, kad šis filosofas žino panašius kontrargumentus, nėra jis toks kvailas… bet ko gero žmogus susiduria ne pirmą kartą su KLAUSOS TIESAI bėdomis, kai neigiama pati dvasia… Pagaliau jo mąstymo laukas, interesų laukas – nėra ir negali būti begalinis… Štai pamėgino pabraidyti „pievose”, kurių nepažįsta, ir atsirado tos visažinančios „virėjos ” ( kuri sugebėtų valdyti valstybę ) vaidmenyje, ir ką patiekalas – o gi surūges. Šiaip, kiek prisimenu a.a. vienuolis pranciškonas tėvelis STANISLOVAS DOBROVOLSKIS profesorių vadinavo mažybiniu vardu ARVYDĖLIU, na, kaip vaikelį, kurio abejones, pasimetimą, užsispyrimą aiškiai supranta, bet vis dėl to pasilieka jį mylėti tokį nenuoramą koks yra.

Alfredas, 2008-06-08, 12:00

Štai fotografas J. Valiušaitis, jokių filosofinių premijų laureatas, taip logiškai demaskavo to laureatinio filosofo pažiūras, koncepcijas, kad belieka pavydėti ir džiaugtis tiesa, jog filosofu ne pasidaroma prisiskaičius knygų, o tampama, gimstama… Aš neturiu tokių savybių, gal dėlto esu piktokas ir tendencingas, todėl ir dabar noriu pareikšti, kad Šliogeriui neleisčiau dėstyti, drumsti nesąmonėmis jaunuolių galvas… Jau ir taip per daug chaoso, degradavimo mūsų visuomenėje…

Darius Keras, fotografas.  2008-06-13 13:14

Ačiū, Juozai, Tavo dėka galiu sekti svarbiausius giluminius Lietuvos kultūros raidos įvykius.

Sigita Dabulskytė, keramikė.  2008-06-14, 01:50

Labas vakaras, dėkoju Jums už dar vieną naują patirtį. Buvo įdomu ir tuo pačiu šiurpiai keista skaityti tokį interviu. Keliaspalvės emocijos užplūdo. Bet viena buvo ypač ryški. Dievas yra, nes kitaip ir būti negali. Galima juo netikėti, nepasikliauti, ignoruoti, bet paneigti – vargu. Juolab argumentuoti meile pievai, kuri, beje, yra nepaneigiamas Dievo kūrinys. Gaila, kad žmonės nusisuka nuo Jo. Linkiu visiems pajusti Jo egzistavimą, nes kartą pajutęs, nebesuabejosi. Pagarbiai, Sigita

Zigmas Juškevičius, 2008-06-14, 23:47

Ačiū ir už laišką apie liguisto filosofo mintis. Gal geriau būtų jo net nekalbinti? Linkiu Jums sėkmės.      Pagarbiai  Zigmas

Jonas Kairevičus, advokatas.  2008-06-17, 07:14

Mielas Juozai! Šliogeris man seniai yra baisus. Ačiū Jonas K.

Auksė,  2008.08.04  22:29

Dėl Dievo meilės – koks iš Šliogerio filosofas… Prisimenu jį dar iš mokyklos laikų. Visą laiką pezėdavo nei šį nei, tą. Ir vis lįsdavo prie visų su savo sumautais klausimais, kaip tos dvi blondinės “ne į temą”. Jei jau vadina save filosofu, tai tegu lenda į bačką, o ne lipa ant jos…

e,   2008.08.05  09:42

Atrodo, filosofas – sveiko proto pasekėjas, bet paskaičius jo mintis, taip nebeatrodo. Prieš milijonus metų žmogaus gyvybė nebuvo šventa, todėl ir žmonių buvo ne per daugiausia. Panaikink tą “kvailą” Šventumo sąvoka ir, kažin, ar profesorius būtų toks laimingas žinodamas, kad greičiausiai negrįš namo iš jų išėjęs…

Dievas – tai tikrai nėra tuštuma – tai yra žodis, sąvoka. Ar gali paliesti Moralę? Ar Įstatymas kalba? Negi filosofas (būtų – J,V.) toks kvailas, kad nesuvokia, jog Žodžiai, Sąvokos – žmonijai daro daug didesnę įtaką, nei koks nors materialus plaktukas, kuri gali paliesti?

1 Response to DIEVO BUVIMAS (3)

  1. Bet tai ne mano vertybės, Arvydai ŠLIOGERI!

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s