DIEVO BUVIMAS (1)

Atsiliepimas į filosofo prof. Arvydo Šliogerio interviu Mindaugui Nastaravičiui, paskelbtą „Atgimime“ 2008  gegužės 29 d. 12:19

2008 birželio 2 d., VILNIUS


SĖKLOS, ŠAKNIES IR AUGALO PASLAPTIS


Kai prisimenu Profesoriaus prakalbą priimant premiją Atgimimo pradžioje – ne mažąja raide buvo tariamas Dievo vardas. Dabar keista klausytis filosofo samprotavimų apie “trapų pasaulį“ ir “žiogelius“, su iš tikrųjų bjauriai veidmainišku požiūriu į bet kurias vertybes – išleidus naują savo knygą: “Man knygos rašymas yra savotiškas nusilengvinimas…“ Ir tai yra vadinama “filosofija“, “požiūriu“.

Keista skaityti mąstytojo 5 lapų samprotavimus, išvedžiojimus apie Tai, ko, jo nuomone, tiesiog Nėra. Bet, Profesoriau, kokia čia Tamstos logika: samprotauti apie Tai, ko apskritai nėra? Ko jūs negalite pavadinti Kalba, ko net Sąvokos Jumyse neesi – vadinate “tuštuma“, bet priskaldote tokį vežimą malkų, per sekundę supleškančių kaip vakarykščiai laikraščiai – tarsi tai būtų viena giliausių Sąvokų Jums! Su ja siejate Istoriją, Virsmus, Mokslą, Politiką ir net Kaltę: dėl Šeimų, o gal tik vyrų ir moterų, sampratą prarandančių Žmogaus gyvybės atsiradimo stebuklą.

Į klausimą, ar Gyvybė yra šventa? – atsakote „argumentu“:

„Tegul klebonai nevalgo mėsos… Negalime paneigti, kad kiaulė irgi gyva. Rugys taip pat gyvas, vadinasi, šventas, tad nevalgykime jo, nes valgyti – tai naikinti… Šiuo klausimu reikėtų tiesiogiai pasikonsultuoti su Viešpačiu, bet aš to nesugebu, todėl, ir toliau naikinsiu gyvybę.“

Darote išvadą, jeigu jau kiaulę galimą valgyti, tai nužudyti ir dar negimusį kūdikį – yra tas pat. Taip atsakydavo ir Kristaus laikų Rašto aiškintojai, didžiuodamiesi esą „Mozės mokiniais“. Sakydami: „Jei kas nors iš numirusiųjų prisikeltų – patikėčiau ir aš!“ O buvo. Prisikėlė ar buvo prikeltas. Ir ne vienas. Jums egzistuoja tik patogūs „faktai“. Todėl ir ne visi – net iki šių dienų, kaip matome – nei pamatė, nei pastebėjo, nei patikėjo. Nors buvo dešimtys – su Juo ir jais kalbėjusių, šimtai ir tūkstančiai – Jo klausiusių. Ir jį išgirdusių. Čia Klausos, Klausymo ir Klusnumo klausimas.

„Kita vertus, išmintinga visuomenė visada reguliuodavo populiaciją – atvirai arba veidmainiškai. Atvirai šitai darydavo graikai: jeigu gimdavo nesveikas kūdikis, jis būdavo sunaikinamas. Tarkime, man tai nepatinka, tačiau, deja, tai faktai.“

O kodėl Jums „tarkime, nepatinka“? Juk norite vadovautis „stipresniojo teise“!? Ir šią kažkurios graikų salos nuostatą vadinate „faktu“? Kadangi Sielos buvimas Jums tėra žmonijos tuštumos užpildymo žodis, todėl Kūdikių žudymas – Jums tik „populiacijos“ reguliavimas. Bet nelabai susimąstote, kas „parinko“ – Jus patį  v e r t u  b ū t i … Pirmiausia, jeigu suvokiame, mes turime būti dėkingi savo Tėveliams – už iškvietimą mūsų Būti iš nebūties…

Visokių „faktų“ esama žmonijos istorijoje, ir kanibalizmas yra tokio pat „rango“ faktas, bet jo mes neimame už savo gyvenimo pavyzdį. O iškastruota senovės Graikų sentencija: „Sveika siela – sveikame kūne“. Visa sentencija skamba šitaip:

„R e i k i a  m e l s t i s , kad būtų Sveika siela Sveikame kūne.“! Štai šitaip mūsų laikai – sau patogiai išveda Graikų išmintį!

Ar tikrai, Profesoriau, tikite, jog sveikame kūne – jau savaime yra ir sveika siela!? O su amžiumi, krioštant mūsų kūnams – Jūs norite pasakyti, kad būtinai kiekvienam mūsų – pūva ir siela? Gal apskritai galite gyvai, pavyzdžiais pailiustruoti, kad – n o r s  k a i p Sveikas Kūnas būtų susijęs su sveika Siela!? Ar didžiausi tautų kūrėjai, kilniausi žmonės, na, nebepiktinsiu, nesakysiu – šventieji, bet tegu – išradėjai, patriotai, laisvės kovotojai, visi Istorijos, Kultūros, žmonijos Atminties kūrėjai, o galiausiai ir Jūs pats – buvo ir yra sveikuoliai agurkėliai, romėnų supratimu, „kariai“? Ar tikrai sportininkas – Tamstos idealas? Bijau, kad stipriai susipainiota šioje sentencijoje nūdienos žmonių – jau 4-5 kartos nebemokančios nei Lotynų nei senosios Graikų kalbos.

Tamstos jautrumėlis Gamtai, Poezijai – lyg ir turėtų byloti apie Jūsų ypatingą Sielos subtilumą: jautrumas Pievai, Žolynui, Moteriai, Žmonai – nepanašus į tiesą. Daugiau į svajonę, gal dar jaunystėje nutolusią nuo Jūsų. Pasakykite visiems, kada Jūs paskutinį kartą sykiu su Žiogeliu – buvote numylėtoje Pievoje? Kaip dažnai važiuojate, iškylaujate į Lankas, prie Ežero? Plaukiate upe? Ėjote į žygį pėsčiomis – su jaunuomene, o ne mėnesių mėnesiais ar metų metais skaitėte paskaitas Universitete? Būtent samprotavimais, išminčiavimu, o ne Poezija, Muzika, Daile, Grožiu ar Gamta užpildote buvimą su jais?

Gal turite Sodą su gėlėmis kaip Hermanas Hesė!? Gal laikote Bites? Gal gyvenate rąstiniame name, o ne Vilniaus senamiestyje, centre? Kodėl mąstytojui, visos eilės premijų laureatui, ne gana ir toliau kaip vaikystėje „repečkoti keturiomis“  vienoje ir toje pačioje žiogelių pievoje, o visgi imtis kitų filosofų, o ne mėgautis “pievų išminties“ knygos skaitymu!? Gal visgi KALBA – ne tokia jau netobula Minties priemonė!? Kuria išreiškiama ir nuomonė? Ir raktas kurios – sąmonė? Ir kūrybos pavidalai – išmonė? Ir pramonė, įmmonė, savimonė ir net gi ta pati nesąmonė, sąmonės stoka? Kokia neišgliaudyta paslaptis glūdi mūsų Kalboje!

Pasvarstykime Jūsų sąvokomis, pakalbėkime – palyginimais. Kalba yra Palyginimų karalystė. Pagrindinė Filosofijos sąvoka PRASMĖ, lygiai taip pat, kaip ir Jūsų bjaurimoji, pagrindinė Viešpaties išgyvenimo sąvoka DIEVAS – niekaip nėra nė vienu iš Jūsų išgyvenamųjų Pojūčių patiriama: nei pamatoma, nei išgirstama, nei suuodžiama, nei palytėjama, nei paragaujama.

O vis dėl to, JI –  Y r a . Ir ne pievoje tarp žiogelių: jei tik žiogelių žmogui užtektų, žmonijos atmintis ir visa jos Istorija – būtų trukusi vos vieną dieną: nuo Saulėtekio lig Saulėlydžio. Bet Ji – užtruko ilgiau. Nes Ji – Suvokiama, o tai – labai maža turi bendra – su Pojūčiais. PRASMĖ – suvokiama, kaip Suvokiamas – KAMBARYS, kuris nėra – nei Baldas, nei  Siena, nei Grindys, nei Lubos, nei bet kuris daiktas jame. Jis yra – visų jų Visuma. Ją aprėpiame, arba ne.

Dar paslaptingiau – su Praeitimi. Su Laisve. Ir su Sėkla. Kurią iš jų galite patirti vienu iš savo Pojūčių!? Laisvę? Parodykite man, kad aš ją galėčiau Patirti? Suprasti. Perduoti. Arba Praeitis. – Ar Ji Jums egzistuoja? Kokiu tikrumu, „realumu“, kokiu laipsniu? Sakysite, na, mes Atpažįstame Praeitį – iš tam tikrų reliktų… Bet kodėl, tuomet – žiūrėdami tuos „reliktus“ – mes vydime daugeriopai daugiau erdvės, nei tik reliktai. Ir kodėl tai priklauso nuo idealizmo, o ne „realizmo“? Realistas žiūri į šukę, ir mato sudužusį puodą. O tikrasis mąstytojas – mato Praeitį: kultūrą, Civilizaciją, praradimus. Ir savo buvimu – kuria Kultūrą: Tautos atmintį, kuri – nėra nei pačiupinėjama, nei pamatoma iš šalies, o būtent – išvystama tik per Kalbą, nes Ji yra Tautos sielos išsklaida. Būtent mums, skirtingai – nei paršeliui, putpelei ar medeliui – duota ne tik suvokti tai, kas nematoma, o kartais atkurti, netgi – sukurti Nauja, ko dar nebūta. Kuomet Sėkla dygsta – viskas lyg ir aišku: priežastis, pasekmė, augimas, kas iš ko randasi… Tačiau kai pažvelgi PRAEITYN, kai mąstai apie Suaugusį Medį – sunerimsti: kur gi šiandien Yra Senoji Sėkla? Ar Ji žuvo? Išnyko? Jos nebėra? Ji tebėra. Ir tebėra  k i e k v i e n a m e  lapelyje, šakoje, šaknyje, o  ypač vaisiuje. Šaknis yra pirmoji Sėklos lytis, pavidalas, o Vaisiuje yra pati Augalo idėja: begalinio, amžino Vystymosi idėja, monė – Dievo simbolis.

Ta pati paslaptis yra ir su Viešpaties buvimu žemėje: jis yra visame Žemės kūne, kiekviename jos narelyje ar molekulėje, tačiau nė viena jo molekulė atskirai – nėra Jis. Todėl norint aprėpti Jį, tokį neaprėpiamą – net ir Filosofo žvilgsniui – per platu akims…

Aišku, jog ne visos Sąvokos – ir didžiausiems filosofams – gali būti įkertamos. Juoba, kad toks slėpinys kaip Malonė – aplanko ne dėl mūsų išsilavinimų ir intelektų. Lygiai taip – ne visiems duota išgyventi ir Grožis bei Tiesa: paprasčiausiai, daugelis tam – neužtenka tam Laiko.

Kaip gi įmanoma  –  į r o d y t i  Grožį? Jis nepalytėjamas kaip Paviršius, neužuodžiamas kaip Kvapas, neišgirstamas kaip Garsas, neišvystamas kaip Vaizdas. Tai kitoks pojūtis: svarbu nesupainioti, Ką ir Kuo dera tirti. Nesistenkite, kaip kiekvienas, nuolatinėse abejonėse besikamuojantis žmogus-skeptikas, sugauti Viešpatį tarsi Jis būtų mažesnis už mus: “Kur gi Jis, jei kas matėte, parodykite Jį man, Jo nesimato!“. Žmogus, gyvenantis vien savo Sodžiuje, sakytų keliautojui: „Aš netikiu, tavo pasakomis, kad ten, už tolimų girių yra nuostabus ežeras, ar beribė Jūra!“ Na ir kaip jam parodysi! Galima tik nukeliauti. O tam, kad nukeliautumei – reikia VISO ką lig tol turėjai – atsisakyti! Tai nelengva. Ypač visą gyvenimą kūrus Vertybių sistemą. Ne ten ieškote, Profesoriau.

Gerb. Profesoriau, manau, kad nepakankamai pagrindėte, savo nusivylimą gyvenimu – paskubėjęs išreikšti pasibjaurėjimu Žodžiu DIEVAS. Veikiau nustebinote, garbiame amžiuje – sureikšmindamas elementarius 5 pojūčius, pabandęs Būtį susprausti į tuos varganus tris išmatavimus, kuriuosna bandėte įvilkti ir mus, skaitančius. Vargu ar pavyko.

Manau, jog Jūs esate tik nusivylęs, pavargęs nuo minčių naštos, na ir be abejo, žmonių nekūrybingumo. Nepanašu, kad tai būtų Jūsų pasaulėžiūra, greičiau tik dabartinė sielos būsena. Viltis teikia Sielai prasmę, o tikinti Prasme siela – turi galią kūnui. Mat, jame – gyvena.

Ačiū Jums už atvirumą Jūsų mokinio interviu: niekur kitur taip išsamiai Žmogus neatsiskleidžia kaip Kalboje.

Su Naujo atradimo linkėjimu  –

Juozas Valiušaitis, fotodailininkas

http://www.delfi.lt/news/ringas/lit/article.php?id=17212239&com=1&s=2&no=20

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s