PUSLAPIS ir ŠULINYS

Recenzija Juozo Valiušaičio fotoparodai „PUSLAPIS ir ŠULINYS“,

eksponuotai 2004 birželio-rugpjūčio mėnesiais Valstybės Žydų muziejuje Vilniuje

„Lietuvos rytas“,   ŠEŠTOJI  DIENA ,  1994

vieneri metai iki žūties

Vaidotas DAUNYS


Prieš kelias dienas, minėdami Jono Aisčio devynias­dešimtmetį, atidengėme jam skirtą paminklą Rumšiškėse. Graudžiajam poetui. Jo biustas dabar stovi pačiame mies­telio centre ir žvelgia ton pusėn, kur slėnyje Nemunas teka.

Iškilminguoju, pranašiškuoju poetu Aistis niekuomet netaps. Jo balsas visuomet aidės graudulingai. Graudžiau už kitus, gailestingiau. Dėl šito savojo liūdesio jis buvo ne kartą ir perspėtas, ir kaltintas. „Nepaliks nieko šven­ta ir brangu,sakė kadaise jisai, mirus Tumui.Nei Ne­muno, nei dainų! Nieko neliks.“

Aistis nesiryžtų apdainuoti mūsų garsiųjų Kauno ma­rių, su kuriomis Lietuva taip apsiprato, lyg niekur nieko. Todėl Aisčiui neįmanoma pastatyti herojiško paminklo. Jis visuomet žvelgs su liūdesiu. Jis visuomet bus grau-dusis priekaištas Lietuvai, sprendžiančiai, kaip dabar ofi­cialiai sakoma, „energetines problemas“.

Žydų muziejus Vilniaus Pylimo gatvėje primena la­birintą. Reikia paklaidžioti, kol viename trečio aukšto koridorių susirandi duris. Ten turėtų būti fotografijų paroda. Fotografijų, skirtų senosioms žydų kapįnėms. Ver­damas duris, abejoji…

(Vakar Rimo Tumino spektaklio peržiūra užtruko iki pusiaunakčio. „Nusišypsok mums, Viešpatie“,taip pa­vadinta ši inscenizacija Grigorijaus Kanovičiaus romanų motyvais. Kūrinio veikėjai — ало amžiaus Lietuvos žydai. Jie vyksta į viltingąją Lietuvos Jeruzalę, vyksta nesu­stodami, vyksta per visą Lietuvą, vyksta ilgai ir mono­toniškai tris valandas, metus, dešimtmečius? Jie vyksta ieškoti teisybės, po to paaiškėja, jog ieško tiesos, o dar vėliau tampa aišku jie ieško prasmės. Finale vienas keliaujantis žydas randa užkaltas duris, jas praveria. Plūsteli šviesa, žydas žengia, bet po to grįžta ir karčiai pasako: „Tenai, už durų, nieko nėra…“ Jis tikėjosi aptik­ti tenai gyvenimo prasmę ar bent laimę, aptiko tikriau­siai vien tuštumą, mirtį.)

…Dabar gi aš pats, lietuvis, štai veriu duris abejoda­mas, ar išvysiu ką nors. Bet pamatau, išvystu. Balti kam­bariai, žaluma už langų, juodos fotografijos. Mirties čia nėra, ir tai nuostabiausias atradimas, kurį čia patiri. Apie Lietuvos žydus įprasta kalbėti kaip apie mirusius ar mirš­tančius, išnaikintus, išvaikytus. Patsai kalbėjimas dažnai tampa „mirtį sėjančiu“, dažnai atrodo, kad smaginamasi mirtimi, smaginamasi tuomet, kai tereikia pridėti delną prie dūlančio antkapio ir gyvybė čia pat suspurdės. Bū­tent iš tokios delno šilumos Juozas Valiušaitis kildina savąsias fotografijas. Jis fotografuoja ne tiek antkapio akmenį, kiek tą gyvybę, kuri čia pat sklendžia. Jis fo­tografuoja tai, ką nepaprastai sunku pastebėti šiame gyvenime. Mirtį pastebėti lengviau. Dūlantį akmenį pastebėti lengviau, sraigę, besišildančią ant šilto akmens – sun­kiau, – grandinės ar medžio šešėlį sunkiau; sudygusį Šventraščio grūdą sunkiau. Juozas Valiušaitis, nepro­fesionalus lotogratas, imasi nepakeliamos naštos ir vis dėlto ją pakelia. Jis prakalbina žydų antkapius ne vien vaizdu, bet ir žodžiu.

Štai keli jo fotografijų pavadinimai: Krito žvaigždė. Dilgu krūtinėj. Dagus motyvas. Nikodemo klausimas. Našlaičio prieglobstis. Mokytojo pasveikini­mas. Garstyčios grūdelis. Eiža. Sielų miškas. Miškas sielų. Vienoks likimas… Šios fotografijos nėra jokia duoklė tautų draugystei ar tautų susitaikymui. Ir vis dėlto jos kalba, kad žmonės (taigi ir tautos) yra kilę iš vieno ka­mieno, iš vieno pamato, vieno žodžio. Augmuo, Akmuo ir Rašmuo yra pagrindiniai šių fotografijų motyvai. Štai vienoje fotografijoje matai, kaip švelniai akmuo prie me­džio priglunda. Atidžiau įsižiūrėjęs, pamatai: akmuo įaugęs į medį, įaugęs taip pat gyvai, kaip hebraiškas rašmuo įaugęs į akmenį. Čia pat klausi savęs: iš ko žmogus at­gimsta iš kūno ar dvasios? Fotografijų autorius šį klau­simą palieka atvirą, bet mums tampa nesunku į jį at­sakyti.

Nežinau, kiek lietuvių užklys į šią atkampią paro­dėlę. Žydų tikriausiai užklys daugiau, bet ir tų pačių čia, Vilniuj, kiek gi teliko! Nežinau, ar tikrai kiekvienas žy­das pajaus, ką šitos fotografijos šneka. Dažnas jų yra užsisielojęs savo kadaise įvykusioje tragikoje. Išvartytose kapinėse ieškoti Dvasios Ramintojos šitaip yra labai sun­ku. Bus ir tokių žydų, kuriems, žvelgiantiems į šias fo­tografijas, širdyje iš viso nesukirbės joks jausmas. Argi maža lietuvių, kuriems iš viso nesukirba širdyje joks jausmas, kai jie žvelgia į savo kapus?

Ir vis dėlto lietuviui visai nepakenktų užklysti į šią parodėlę. Čia vyksta jų atgimimo verta kūryba, parodan­ti, jog kuriantysis žmogus turi būti laisvas, be prietarų. Dabar Lietuvoje, tiesą sakant, tyliai įsivyrauja pažiūra į žydus kaip į neišvengiamus mafijozus ar šiaip svetim­kūnius. Šita pažiūra gali tapti pačių galvojančiųjų sve­timkūniu, kuris, užsibuvęs galvose, gali sukelti nebepa­gydomą ligą. Lietuviai turėtų dažniau galvoti ne apie jiems svetimus, o apie jiems artimus kūnus, jausti kūnų šilumą, neužmiršti jų. Kitame Žydų muziejaus namelyje (Pamėnkalnio gatvėje) vos tik įėjus tave pasitinka žydo berniuko veidukas. Garbanos, akys. Šalia yra ir kitos prieškario fotografijos vaikų, kurie buvo sunaikinti. Ne pirmą kartą pagalvoju, kad mūsų vaikai bent kartą tu­rėtų šio namo slenkstį peržengti. Suaugusieji turėtų būti su jais. Suaugusieji pajustų sunkiai pakeliamą naštą, kai reikėtų savo vaikams paaiškinti, kas atsitiko su tais, su anais, kurie štai dabar naiviai žvelgia į mus.

1994 m. liepos 9 d.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s