SVEIKINKIME LIETUVIŠKAI !

LINKĖKIME LIETUVIŠKAI !

Šiandieną mūsų Spaudoje ir per radiją kalbininkai bara Kalboje priklausomybės laikotarpiu įsigalėjusias svetimas Sveikinimo formas, ypač išryškėjančias savo nêgalia, Kalėdų laikui atėjus. Ir  gerai. Reikia, kad lietuvis pajustų iš „kaimyninių“ kalbų atėjusius sprangius mūsų gomuriui Kalbos pavidalus. Į sveikinimo žodžių prasmę ir norėčiau atkreipti Jūsų dėmesį.

Yra toks švelnus anekdotas apie paprastumą. Mirė mūsų Pirmasis prezidentas Antanas Smetôna. Atėjęs prie Dangaus vartų ir pasibeldęs, sveikinasi: „Laudetur Jesus Christus!“ („Tegul būna pagarbintas Jėzus Kristus!“ – lot.). Iš kìtapus – šventasis Petras atsiliepia: „Prašome kalbėti Lietuviškai!“…

Nepasiduokime inertiškiems, neapgalvotos prasmės sveikinimams. Paprastus dalykus Viešpats supranta taip pat.

Džiaugsmingų Kalėdų!

Įprasta sakyti „Linksmų Kalėdų!“, nes nuo sovietinio įpratimo „linksmintis“ laikų – ir Kalėdos likusios – tik „proga“, be Prasmės. Nežiūrint kai kurių kalėdinių giesmių tekstų, kur giedama „linksminkìmės ir džiaukìmės“, visdėlto, suprantant Kryžiaus istorijos dvasią – nevertėtų raginti „linksmintis“, kas – ypač pasauliečių žodyne – turi gana apibrėžtą potekstę.

Džiugių Kalėdų!

Yra ypatingas krikščioniškas jausmas – Džiugumas – išorėje Suvaldytas džiaugsmas, kuriame slypi ir kuklumas, ir uolumas, ir santūrumas. Džiaugsmas, išsiskleidžiantis viduje, išorėje tepasirodą˜s – kad dalyvaujančiajam taptų aiški priežastis.

Šventų Kalėdų!

Palinkėjimas šventai sutikti, praleisti, pripildyti Kalėdų laiką, šventę. Jau pats žodis – Šventė – savyje turi tą pat šaknį, kaip ir „šventas“, „šventumas“. Todėl, iš pažiūros neįprastas – palinkėjimas, tiesiog, „Šventų Kalėdų!“ – tėra paprastas priminimas Šventės esmės.

Šventumo Kalėdoms, Kalėdose!

Tas pat palinkėjimas kaip ir ankstesnysis, tik suprantamiau, įprasčiau išreikštas. Nors kai kuriems kalbininkams ir norisi šalinti pasakymo formą „-ose“, tačiau ji buvo itin gyva Nepriklausomos Lietuvos sodžiuje, mėgstama ir inteligentijos, nederėtų, manau, labai baidytis jos ir mums kaip kokios svetimybės.

Ramybė Jums!

Labai gražus Kristaus pasisveikinimas, kurį ištarė įėjęs pas mokytinius po Prisikėlimo. Šie žodžiai nelengvabūdiškai ištarti – suvirpina širdį ir padeda giliau įsisąmoninti – SanDoroje su Dievu esančio žmogaus būseną.

Ramybė Jūsų Namams!

Tas pat kaip ir ankstesnysis, tik geriau padeda pajusti, jog dieviškoji Ramybė – gali apimti visus Namus, stiprindama kiekvieną jų narį.

Tykios vakarienės!

(Linkėjimas Kūčioms). Linkėjimas budintiems, ir laukiantiems Išganytojo užgimimo. Linkėjimas klausantiems ir girdintiems, tiems, kurie gyvena Viltimi, be triukšmo…

Be abejo, bus ir tokių, kur pasipiktins, ir pasišaipys – „Kokios vakarienės?“. Bet tokių – visuomet buvo: kai atėjo Jonas Krikštytojas – nevalgus ir negeriantis, sakė: ‘Jis demonų apsėstas’; kai atėjo Jėzus, valgantis ir geriantis kartu su nusidėjėliais, sakė – ‘Štai rijūnas ir vyno gėrėjas, nusikaltėlių ir muitininkų bičiulis’… Kuo nors nepatenkintųjų visuomet bus. Svarbiausia – neprarasti skambesio širdy prasmės…

Tykių Kūčių!

Mūsų krašte – ypač būdingas, mėgiamas ir, pokario Partizanų laikotarpiu, tiesiog tapęs išganingai brangus – Kristaus gimimo išvakarių budėjimas: Kūčios – kukli vakarienė su neturtingais savo artimaisiais. Ne visuose krikščioniškuose kraštuose, gal net – nedaugelyje, yra toks bendro susikaupimo Laukime paprotys. Mūsuose – būtent Šį vakarą – tyrus vaikus lanko Kalėdų senelis. Ir ne „senis Šaltis“, ir ne „Kalėdų senis“: SENELIS – ateina tyliai, ir nepastebėtas išeina. Tame – šios Nakties stebuklas, neturintis nieko bendro su rusiškuoju raudonnosiu girtuokliu, ateinančiu nusamdytu į mokyklų ir vaikų darželių „eglutes“ dar ir šiandien…

Kalėdos!

Džiaugsmo šūkis – tiems, kurie laukia, patyrę ir žino, kas yra Šventė.

Šventųjų Kalėdų diena

Ramus priminimas šios dienos, jos šventumo ir pakilumo. Šis užrašas turėtų būti suderintas su atviruko vaizdu.

Kalėdų rytą – Rožė inžydo!

(Iš Kalėdinių mūsų Sodžiaus dainų). Sodžiuje – nuo seno žinomi kalėdiniai stebuklai – kai tvartuose tąnakt gyvulėliai prabyla žmogaus balsu, ir iš miško žvėreliai ateina prie namų pasiklausyti, kuo žmonės džiaugiasi…

Juozas VALIUŠAITIS

paskelbta Jono J.Vaidilaičio slapyvardžiu

Kauno laikraštyje „Garsas“ 1995 grudžio 22 d.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s